alkanas

álkanas, -à adj. (3^a), (1) 1. SD59, R380, Brsl išalkęs, jaučiantis alkį, nesotus: Aš dar álkanas K. Álkanas duoną ir kanda, ir akimis ryja Vlk. Ligonys, álkanieji, pavargėliai, paniekintieji ..., linksminkitės DP273. Nenoriu jų álkanų paleist ing namus savus DK139. Buvom alkanì kap šunes Gs. | prk.: Reikia pasotinti tomis knygomis alkanus skaitytojus rš. ^ Álkanas vilkas smarkiau puola Dkš. Alkanas pereisi per lauką, o plikas ne Srd. Jei alkanas – niekas nemato, o nuogą – visi PPr192. Pats álkanas būdamas, álkano nepapenėsi Pnd. Sotus álkano neužjaučia Pn. Kas kam, o alkanám duona rūpi Mrj. Geriau alkanám gulti, nei su skolom keltis Mrk. Alkanám sausa duona už medų skanesnė VP5.

alkanaĩ adv., álkanai K: Turėk galvą šaltai, kojas šiltai, pilvą alkanaĩ – būsi sveikas Viln.

2. nepakankamas maisto: Brolis išmoko ir alkanái dienai ką pelnęs taupyti J.Jabl. Kartais tropijas sulaukt ir álkaną dieną K.Donel. Šuo tiek gudrus buvo, kad jis iš svirno išsitempė paskutinę lašinių paltį, gerokai pririjo už visus alkanus metus P.Cvir. 3. netrąšus, nederlingas: Žemė alkanà, nei žolės neauga Ėr.